lūpos

lūpos sf. pl. (1) 1. burna: Lū́posa da nieko neturėjau, eisiu žukąst Rod. Malonu buvo klausytis, kaip iš ukrainiečių lūpų sklinda ir lietuviškos dainos žodžiai sp. Pirmą kartą ji išgirdo tokį priekaištą iš vyro lūpų J.Avyž. Ne iš knygų, ne iš rašto aš sužinojau apie Strazdelio, Vaičaičio, Vienažindžio dainas, o iš kaimo mergaičių lūpų A.Vien. 2. lempos dalis – gaubtuvėlis su plyšiu, uždedamas ant dagčio: Reikia iššvarinti lūpas, kad geriau šviestų Kb. Lempos lūpẽlės, kur ugnė išeidinėja Vrn. Išvalyk lempos lūpukès Vrn. Uždegęs lempą, nebedėk lūpų, ba nudegsi rankas Km. 3. žibintuvo dalis, kur įkišama skala: Jau aš baigiu daryt žibinkštį, jau reikia padaryt tik lū́pas Pls. Seniau kuldavo prie žibinčio su lūpom Vlk.

◊ ant lū́pų bū́ti pasakoti: Jis buvo atviras žmogelis: kas buvo ant jo lūpų, tas ir širdyje (ką galvojo, tą ir kalbėjo) V.Mont.

į lū́pas įdė́ti leisti (kūrinio veikėjui) pasakyti autoriaus mintis: Į Selmo lūpas autorius įdeda savo mintis apie ponų ir būrų santykius rš.

iš lū́pų į Diẽvo aũsį kad taip įvyktų, kaip sakai: Duok Dieve iš tavo lūpų į Dievo ausį! NžR.

iš lū́pų į lū́pas eĩti sklisti pasakojant: Yra sakytinė ar dainuotinė poezija, einanti iš lūpų į lūpas rš. Atsiradusios dar neklasinėje visuomenėje ir eidamos iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą per šimtmečius, pasakos keitėsi rš.

kaĩp ne savomìs lū́pomis nenoromis (valgo): Valgo loc ne savom lūpom LTIII461(Tvr).

lū́pose bū́ti dažnai sakyti: Šiomis dienomis žodis „taika“ yra šimtų milijonų žmonių lūpose sp.

lū́pose išlìkti būti neužmirštam dainuojant, kalbant: Dainos pateko į liaudį ir jos lūpose išliko rš.

lū́pose nešióti dažnai minėti kalbant: Jam niekas nenorėjo dovanoti už tai, kad jis savo dievus nešioja ne lūpose, o širdyje (juos iš tiesų gerbia, o ne kalba apie juos) A.Vien.

lū́pų viršumì nenuoširdžiai (melstis): Kitas laiko save nobažnu dėl to, kad kas dieną viršumi lūpų sukalba daug poterų A.Baran.

nuo lū́pų nenueĩti būti nuolat kalboje vartojamam: Man daina nenueina nuo lūpų E.Miež.

pusè (pusiáu, per pùsę) lū́pų menkai, trumpai, neaiškiai, užuominomis: Tai nekantrus – tik puse lūpų žebtelk ką nors, tuoj nuskamba per visą apygardą Dkš. Vienam užtenka puse lūpų užsiminti, ir žmogus padaro išvadą J.Avyž. Susitikę šnekasi jie pusiau lūpų, ir Petras ne viską supranta rš. Neprasitarė nė par pusę lūpų Krž. Nė par pùsę lū́pų nepabarė vyro Krš.